„Lietuvių kalbos žodynas“ yra daugiatomis, vienakalbis, aiškinamasis žodynas, kuriame užfiksuoti, paaiškinti ir liustruoti pavyzdžiais pagrindinio leksikos fondo, aktyviosios ir pasyviosios leksikos žodžiai. Tai įvairūs bendrataučiai žodžiai, tarmybės, archaizmai, naujadarai, plačiau vartojami skoliniai ir tarptautiniai žodžiai.
„Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama:
- raštų leksika (surinkta iš reikšmingiausių senųjų ir dabartinių religinės, grožinės, mokslinės, publicistinės ir kitų sričių literatūros veikalų);
- šnekamoji tarmių leksika (užrašyta iš gimtąją tarmę gerai mokančių asmenų).
Pateikiant žodžius siekiama:
- leksikografiškai aprašyti lietuvių kalbos leksiką nuo seniausių laikų iki šių dienų;
- paaiškinti žodžių reikšmes ir atskleisti jų raidą;
- nurodyti žodžių istoriją, jų paplitimą ir vartojimą kalboje.
Į žodyną neįdėti:
- atsitiktiniai, individualūs ir kalboje neprigiję naujadarai;
- menkų ir nepatikimų šaltinių žodžiai, ypač keliantys abejonių dėl savo darybos ir reikšmės;
- iškraipyti, klaidingai užrašyti ar išspausdinti žodžiai;
- atsitiktinai šnektose ar raštuose pavartoti skoliniai, perdirbiniai, vertiniai ir panašūs žodžiai;
- reti, specialūs mokslo, technikos ir kitų sričių terminai;
- reti savaime suprantamos darybos žodžiai, reti refrenai ar vaikų kalbos žodžiai.
„Lietuvių kalbos žodynas“ yra paliudytos vartosenos žodynas – žodžiai ir iliustraciniai pavyzdžiai jame pateikiami su vietovių, kuriose jie buvo užrašyti, ir rašytinių šaltinių, iš kurių buvo išrinkti, sutrumpinimais. Kadangi senųjų raštų ir tarmių duomenys nenorminami, šio žodyno negalima laikyti norminamuoju. Vis dėlto jame esama tam tikrų norminimo elementų, įspėjančių kalbos vartotojus, kad ne visi šio žodyno duomenys tinka dabartinei bendrinei kalbai:
-
ženklu
×(kryželiu) žymimi bendrinėje kalboje nevartotini skoliniai ar reikšmės, kuriomis žodis nevartotinas; - jei žodyno duomenys leidžia, stengiamasi į pirmą vietą iškelti norminį ar labiau teiktiną žodžio variantą.
Norint pasinaudoti „Lietuvių kalbos žodynu“ bendrinės lietuvių kalbos praktikos reikalams, jo duomenis reikia lyginti su naujausiais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimais, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijomis ir kitais norminamaisiais veikalais. Pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenys rodo, kad daiktavardis są́siuvinis turi darybinį variantą – sąsiuvinỹs, o daiktavardis cinamònas (2) – kirčiavimo variantų cinãmonas (1) ir cinamõnas (2), tačiau tik pirmuosius (są́siuvinis, cinamònas) teikia „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“.
Tarminių žodžių paplitimas rodomas vietovių sutrumpinimais po antraštinių žodžių ir jų variantų bei po iliustracinių pavyzdžių. Nurodant žodžio geografiją prie tarmių chrestomatijų, teorinių veikalų, tautosakos rinkinių sutrumpinimų skliausteliuose žymimas ir vietovės sutrumpinimas, pvz.: BM84(Brž), K.Būg(Ds), LD302(Grv), LKAI151(Imb), LKT121(Vdk), LMD(Švnč), LTR(Kp) ir t. t.
Dėl lietuvių tarmių ir šnektų gausumo ir jų didelių skirtybių tarminiai žodžiai bei formos šiame žodyne transponuojami į bendrinę kalbą – dėsningos fonetikos ypatybės perteikiamos bendrinės kalbos atitikmenimis, nereguliari tarmių fonetika, specifiška morfologija, sintaksė ir leksika išlaikoma. Pietų aukštaičių dėsningai dzūkuojant tariamas daiktavardis cikrinis „baravykas“ pagal fonetinių dėsnių atitikmenis transponuojamas į bendrinę kalbą ir pateikiamas kaip tikrinis.
Kad būtų atskleista žodžio istorija, žymimas pirmasis (seniausias) šaltinis. Be Konstantino Sirvydo žodyno (pirmojo, trečiojo ar penktojo leidimo), dedami visų kitų žodynų, kuriuose tas žodis yra, sutrumpinimai: Frydricho Vilhelmo Hako, Jokūbo Brodovskio, Pilypo Ruigio, Kristijono Gotlybo Milkaus, Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano, Dominyko Sutkevičiaus, Fridricho Kuršaičio, Antano Juškos ir kt.
Senųjų (Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo ir kt.) ir senesniųjų (XVIII–XIX a.) raštų žodžiai bei iliustraciniai pavyzdžiai transliteruojami – rašomi dabartiniais rašmenimis laikantis dabar galiojančių rašybos taisyklių.
Žodžiams, atėjusiems iš kitų kalbų (jei jie nelaikomi tarptautiniais), po antraštinio žodžio, kartais po reikšmės numerio, skliausteliuose duodamas atitikmuo tos kalbos, iš kurios tas žodis yra patekęs į lietuvių kalbą. Kaip jau buvo minėta, jei skoliniai ar skolintos reikšmės bendrinėje kalboje nevartotini, jie žymimi ženklu × (kryželiu).
Pav. 2.10. Bendrinei kalbai neteiktino skolinio kaldra straipsnis. Prie antraštinio žodžio nurodytas lenkų kalbos žodis kołdra, su kuriuo sietinas šis skolinys.
Pav. 2.11. Veiksmažodžio tverti straipsnio dalis. Prie 11-os reikšmės nurodytas lenkų kalbos atitikmuo tworzyć, su kuriuo sietina ši veiksmažodžio reikšmė.
Žodžiai, kurie turi lietuvišką šaknį, bet svetimą priešdėlį ar priesagą, arba sudurtiniai žodžiai iš vieno lietuviško ir kito svetimo, neteiktino bendrinei kalbai žodžio, žymimi skliausteliuose pažyma hibr. (= hibridas). Prieš juos, kaip ir prieš neteiktinus skolinius, dedamas ženklas × (kryželis).
Priegaidės ženklu žymimi antraštiniai ir paantraštiniai žodžiai, jų pagrindinės formos, straipsnio viduje paryškintuoju šriftu pateikti prieveiksmiai ar bevardės giminės formos bei frazeologizmų reikšminiai žodžiai, jei jų kirčio vieta ir priegaidė yra žinomi. Iliustraciniuose pavyzdžiuose kirčiuojamos tik antraštinio ar paantraštinio žodžio formos. Skaitmenimis (1), (2), (3), (3a), (3b), (34a), (34b), (35b), (36b), (4) skliausteliuose po linksniuojamų antraštinių ir paantraštinių žodžių bei antraštinėje eilutėje pateiktų variantų žymimos kirčiavimo paradigmos.
Jei nežinoma priegaidė, bet žinoma kirčio vieta, tai ji žymima tašku (paryškintuoju šriftu) po kirčiuotos balsės, dvibalsės ar po mišriojo dvigarsio antrąjį sandą žyminčios raidės, pvz.: ča•vyti, šly•žiotis; čimie•lius, talai•nis; čiulum•pė, šmen•gelioti.
Pav. 2.14. Ištiktuko sklydur lydur straipsnis su pažymėta kirčiuota balse y, kurios priegaidė šiame žodyje nežinoma.
Kabliataškiu skiriami antraštinio žodžio ar jo varianto kirčiuoti (prieš kabliataškį) ir nekirčiuoti (po kabliataškio) šaltiniai.
Pav. 2.15. Daiktavardžio vėžiavimas straipsnis. Kabliataškiu atskirti šaltiniai, kuriuose šis žodis yra kirčiuotas (NdŽ) ir nekirčiuotas (Sut).
Daiktavardžių antraštiniu žodžiu paprastai duodamas vienaskaitos vardininko linksnis, pvz.: stalas, yla. Tačiau jei daiktavardis turi tik daugiskaitą, tai antraštiniu žodžiu duodamas daugiskaitos vardininkas, o po kalbos dalies ir giminės pažymos pridedama pažyma pl. (= pluralis, daugiskaita), pvz.: durys, žirklės.
Pav. 2.16. Vyriškosios giminės daiktavardžio stalas straipsnio dalis. Antraštinis žodis pateiktas vienaskaitos vardininko linksniu.
Pav. 2.17. Moteriškosios giminės daiktavardžio yla straipsnis. Antraštinis žodis pateiktas vienaskaitos vardininko linksniu.
Daiktavardžių, turinčių vyriškąją ir moteriškąją giminę, antraštiniu žodžiu duodamas vyriškosios giminės vardininkas, o po jo pridedama moteriškosios giminės galūnė.
Pav. 2.18. Vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžio nešėjas, nešėja straipsnis. Po antraštinio žodžio nešėjas nurodyta moteriškosios giminės galūnė -a.
Bendrosios giminės daiktavardžiai pateikiami atskirais straipsniais ar kaip atskiros to paties žodžio reikšmės.
Pav. 2.20. Moteriškosios giminės daiktavardžio ragana straipsnis, kuriame bendrosios giminės vartosena pateikta kaip viena iš šio žodžio reikšmių.
Į daiktavardžio straipsnio antraštines eilutes gali būti iškeliamos ir gramatinėmis pažymomis apibūdinamos neįprastos, retos žodžio formos.
Dauguma sangrąžinių daiktavardžių yra pateikiami atitinkamų nesangrąžinių daiktavardžių straipsniuose kaip atskiros reikšmės ar kaip reikšmių atspalviai su sutrumpinimu refl. (= reflexivum, sangrąžinis) – žodį pasivažinėjimas rasite peržiūrėję žodžio pavažinėjimas straipsnio 2–4 reikšmes, o bučiavimasis – žodžio bučiavimas atspalvį.
Pav. 2.22. Nesangrąžinio daiktavardžio pavažinėjimas straipsnis su sangrąžiniu daiktavardžiu pasivažinėjimas. 2-4 reikšmės pateiktos su pažyma refl. (= reflexivum, sangrąžinis) ir iliustraciniais pavyzdžiais.
Pav. 2.23. Nesangrąžinio daiktavardžio bučiavimas straipsnis su sangrąžiniu daiktavardžiu bučiavimasis. Atspalvis po stataus brūkšnio pateiktas su pažyma refl. (reflexivum, sangrąžinis) ir iliustraciniu pavyzdžiu.
Sangrąžiniai daiktavardžiai, neturintys atitinkamo nesangrąžinio daiktavardžio, pateikiami atskirais straipsniais ir pãžyma refl. (reflexivum, sangrąžinis) nežymimi.
Pav. 2.24. Sangrąžinio nepriešdėlinio daiktavardžio ryžimasis straipsnis ir sangrąžinio priešdėlinio daiktavardžio pasiryžimas postraipsnis be pažymos refl. (reflexivum, sangrąžinis). Variantas ryžimos pateiktas su pažyma ind. (indeclinabile, nelinksniuojamas).
Būdvardžių antraštiniu žodžiu duodamas vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksnis, o po jo pridedama moteriškosios giminės galūnė.
Pav. 2.25. Būdvardžio giedras, giedra straipsnis. Po antraštinio žodžio giedras pateikta moteriškosios giminės galūnė -a.
Moteriškosios giminės vardininkas antraštiniu žodžiu pateikiamas tik tada, kai būdvardis vyriškąja gimine nevartojamas.
Būdvardžių aukštesnysis ar aukščiausiasis laipsnis paprastai pateikiamas tarp kitų pavyzdžių, o atskiru straipsniu dedamas tik tada, kai žodis nelyginamuoju laipsniu nevartojamas.
Pav. 2.27. Atskiras aukštesniojo laipsnio būdvardžio vyresnis, vyresnė straipsnis. Po antraštinio žodžio vyresnis pateikta moteriškosios giminės galūnė -ė.
Skaitvardžiai žymimi pažyma num. (numerale, skaitvardis). Vientisiniai (vienas, du ...) ir sudurtiniai (vienuolika, dvidešimt ...) skaitvardžiai pateikiami ir aiškinami atskirais straipsniais.
Skaitvardžių, turinčių vyriškąją ir moteriškąją giminę, antraštiniu žodžiu duodama vyriškoji giminė, o po jos pridedama tik moteriškosios giminės galūnė.
Pav. 2.29. Kelintinio skaitvardžio šeštas, šešta straipsnis. Po antraštinio žodžio šeštas pateikta moteriškosios giminės galūnė -a.
„Lietuvių kalbos žodyne“ įvardžiai žymimi pažyma pron. (pronomen, įvardis). Įvardžių reikšminės grupės gali būti pažymėtos prie antraštinio žodžio ar prie atskirų reikšmių.
Pav. 2.30. Parodomojo įvardžio tas, ta straipsnis. Po antraštinio žodžio tas ir jo variantų pateiktas moteriškosios giminės įvardis ta ir jo variantai.
Pav. 2.31. Klausiamojo ir santykinio įvardžio katras, katra straipsnis. Įvardžio reikšminės grupės pažymėtos prie reikšmių.
Veiksmažodžių straipsnio antraštiniu žodžiu pateikiama formą -ti turinti nepriešdėlinė bendratis, greta duodamos kitos dvi pagrindinės formos: esamojo laiko 3 asmuo ir būtojo kartinio laiko 3 asmuo. Bendraties formų variantai duodami po visų antraštėje iškeltų pagrindinių formų, tranzityvumo ar intranzityvumo pažymų. Kirčiavimo ir morfologiniai formų variantai pateikiami prie nepriešdėlinės antraštinio žodžio formos ir jei jie sutampa, priešdėlinių veiksmažodžių straipsniuose nebekartojami.
Pav. 2.32. Veiksmažodžio plauti straipsnis su esamojo laiko forma plauna (jos variantu plauja) ir būtojo kartinio laiko forma plovė.
Pav. 2.33. Priešdėlinių veiksmažodžių apiplauti ir atplauti postraipsniai. Prie šių paantraštinių žodžių pagrindinės formos nepateiktos, nes jos sutampa su antraštinio žodžio plauti pagrindinėmis formomis (žr. Pav. 2.32).
Sangrąžiniai veiksmažodžiai paprastai pateikiami atitinkamų nesangrąžinių veiksmažodžių straipsniuose. Žodį bučiuotis rasime žodžio bučiuoti straipsnyje kaip reikšmės atspalvį su sutrumpinimu refl. (reflexivum, sangrąžinis).
Pav. 2.34. Nesangrąžinio veiksmažodžio bučiuoti straipsnis su sangrąžiniu veiksmažodžiu bučiuotis. Atspalvis po stataus brūkšnio pateiktas su pažyma refl. (reflexivum, sangrąžinis). Tolesni pavyzdžiai – su pažyma prk. (perkeltine reikšme) ir patarlė po ^ (stogelio) ženklo – taip pat iliustruoja bučiuotis vartoseną.
Jei sangrąžinis veiksmažodis neturi atitinkamo nesangrąžinio veiksmažodžio, jis pateikiamas atskiru straipsniu ir pãžyma refl. (reflexivum, sangrąžinis) nežymimas.
Tarmėse ir senesniuose raštuose pasitaiko veiksmažodžių dar ir su šiais priešdėliais: anč- (ančkelti), api- (ne prieš lūpinius priebalsius, pvz.: apineša, apikaukė), ata- (ataneša), in- (inleisti, induoti, insipilti), an- (anpulti „įpulti“), iž- (ižkelti), par- (vietoje per-, pvz., parkelti), užu-, ažu-, až-, žu- (vietoje už-, pvz.: užukalbėti, ažukalbėti „užkalbėti“, ažkąsti „užkąsti“). Šie priešdėliniai veiksmažodžiai prie antraštinių formų nerašomi kaip variantai – jie pateikiami tik iliustraciniuose pavyzdžiuose. Veiksmažodžiai su priešdėliu ant- žymimi pažyma ž. (žemaičių), su priešdėliu pie- žymimi pažyma dial. (dialektizmas, tarmybė), pvz.: antpūsti, antpučia, antpūtė (ž.) užnešti, pučiant vėjui; piepulti (dial.) 1. žr. pripulti 1.
Pav. 2.36. Priešdėlinio veiksmažodžio užžibinti postraipsnis. Tarp pavyzdžių yra tarminių variantų ažužibinti, ažžibinti, žužibinti.
Daugelis priesaginių veiksmažodžių yra siejami su pamatiniais veiksmažodžiais šiomis gramatinėmis pažymomis: caus. – verbum causativum, priežastinis veiksmažodis; cur. – verbum curativum, parūpinamasis veiksmažodis; intens. – verbum intensivum, įstangos kartotinis veiksmažodis; iter. – verbum iterativum, kartotinis veiksmažodis; dem. – verbum deminutivum, mažybinis veiksmažodis; iter. dem. – verbum iterativum deminutivum, kartotinis mažybinis veiksmažodis. Norint suprasti, ką reiškia tokie veiksmažodžiai, reikia juos palyginti su atitinkamais pamatiniais veiksmažodžiais ir jų reikšmėmis.
caus. – verbum causativum, priežastinis veiksmažodis „daryti, kad vyktų veiksmas ar vyksmas, pasakytas pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.37. Veiksmažodžio želdinti straipsnis. 1-a reikšmė gramatine pažyma caus. (verbum causativum, priežastinis veiksmažodis) susieta su pamatinio veiksmažodžio želti 1-a reikšme. Želdinti 1-a reikšme reiškia „daryti, kad želtų (augtų žaliuodamas, žaliuotų)“.
cur. – verbum curativum, parūpinamasis veiksmažodis „pasirūpinti, kad kas darytų tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.39. Veiksmažodžio siūdinti straipsnis, kurio 1-a reikšmė gramatine pažyma cur. (verbum curativum, parūpinamasis veiksmažodis), susieta su pamatinio veiksmažodžio siūti 1-a reikšme. Siūdinti 1-a reikšme reiškia „rūpintis, kad kas siūtų (siūlu jungtų audeklo, odos kraštus, darydamas drabužį ar apavą)“.
intens. – verbum intensivum, įstangos kartotinis veiksmažodis „ne kartą, paprastai intensyviau daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.41. Veiksmažodžio stūgauti straipsnis, pažyma intens. (verbum intensivum, įstangos kartotinis veiksmažodis) susietas su pamatiniu veiksmažodžiu staugti. Stūgauti 1-a reikšme reiškia „ne kartą smarkiai staugti (išduoti pratisą gūdų garsą, kaukti)“; 2-a reikšme – „ne kartą smarkiai staugti (garsiai verkti, rėkti, šaukti)“.
iter. – verbum iterativum, kartotinis veiksmažodis „ne kartą daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.43. Veiksmažodžio kamšyti straipsnis, pažyma iter. (verbum iterativum, kartotinis veiksmažodis) susietas su pamatiniu veiksmažodžiu kimšti. Kamšyti 1-a reikšmė paaiškinta sinonimu „kaišyti“, kitaip sakant ji reiškia „ne kartą kimšti (kišti, murdyti, grūsti; sprausti)“.
dem. – verbum deminutivum, mažybinis veiksmažodis „pamažu, po truputį daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.45. Veiksmažodžio knaiselioti straipsnis, pažyma dem. (verbum deminutivum, mažybinis veiksmažodis) susietas su pamatinio veiksmažodžio knaisioti 1-a reikšme. Knaiselioti reiškia „pamažu, po truputį knisti (vartyti, rausyti snukiu)“.
Pav. 2.46. Kartotinio veiksmažodžio knaisioti straipsnis. Veiksmažodis knaisioti yra ir mažybinio veiksmažodžio knaiselioti pamatinis žodis.
iter. dem. – verbum iterativum deminutivum, kartotinis mažybinis veiksmažodis „ne kartą po truputį daryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Pav. 2.47. Veiksmažodžio raustinėti straipsnis, pažymomis iter. dem. (verbum iterativum deminutivum, kartotinis mažybinis veiksmažodis) susietas su pamatinio veiksmažodžio rauti 1-a reikšme. Raustinėti reiškia „ne kartą po truputį rauti (traukti, plėšti iš šaknų)“.
Dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, jei jie pateikti atskiru straipsniu, atskira reikšme ar atskiru reikšmės atspalviu, žymimi pažyma part. – participium, dalyvis, pusdalyvis, padalyvis, pvz., netikęs, nutemęs (nutemti 2-a reikšmė). Jei jie atskiro straipsnio, atskiros reikšmės ar atskiro reikšmės atspalvio neturi, pateikiami iliustraciniuose pavyzdžiuose veiksmažodžių straipsniuose.
Pav. 2.49. Veiksmažodžio nutemti postraipsnis. Šis veiksmažodis 2-a (perkeltine) reikšme „būti kur ko labai, gausiai“ paprastai vartojamas būtojo kartinio laiko dalyvio forma.
Būdiniai pateikiami iliustraciniuose pavyzdžiuose atitinkamų veiksmažodžių straipsniuose, pvz.: bėgte – bėgti, ryte – ryti, šaukte – šaukti.
Prieveiksmiai pateikiami atskiru straipsniu arba atitinkamų būdvardžių ar veiksmažodžių straipsniuose paryškintuoju šriftu ir žymimi pažyma adv. (= adverbium, prieveiksmis).
Prielinksniai, dalelytės ir jungtukai pateikiami atskirais straipsniais ir žymimi pažymomis praep. – praepositio, prielinksnis; prt. – particula, dalelytė; conj. – conjunctio, jungtukas.
Žodžių reikšmės ir jų grupės numeruojamos, aiškinamos ar nusakoma žodžio vartosena, ar nurodoma į kitą žodį.
Pav. 2.60. Prielinksnio už straipsnio dalis – I reikšmių grupės 1-os ir 2-os reikšmės vartosenos nusakymas.
Pav. 2.61. Prielinksnio už straipsnio dalis – I reikšmių grupės 1-os ir 2-os reikšmės vartosenos nusakymas.
Po dviejų stačių brūkšnių pateikiami reikšmių atspalviai, kurie aiškinami ar nusakoma žodžio vartosena.
Pav. 2.63. Žodžio kelias straipsnio dalis – 3-ios reikšmės atspalvio aiškinimas ir jį iliustruojantys pavyzdžiai po dviejų stačių brūkšnių.
Po vieno stataus brūkšnio (be aiškinimo) pateikiami pavyzdžiai, iliustruojantys reikšmių atspalvius ar vartosenos atvejus.
Pav. 2.64. Žodžio kelias straipsnio dalis – reikšmės atspalvio iliustracinis pavyzdys po stataus brūkšnio.
Jei žodis ar jo reikšmė nepaaiškinti, o sutrumpinimu žr. (žiūrėk) nurodyti į kitą, paprastai paaiškintą, žodį ar jo reikšmę, tai jie reiškia tą patį. Tačiau nurodytieji žodžiai ar jų reikšmės laikomi šalutiniais, o tie, į kuriuos nurodyta, – pagrindiniais variantais.
Pav. 2.65. Veiksmažodžio pamokinti straipsnis, sutrumpinimu žr. nurodytas į pagrindinį variantą pamokyti. Veiksmažodis pamokinti reiškia tą patį kaip pamokyti 1-a ir 2-a reikšme.
Veiksmažodiniai ir vardažodiniai abstraktai siejami su atitinkamais pamatiniais žodžiais ar jų reikšmėmis rodyklės ženklu. Kad sužinotumėte, ką reiškia veiksmažodinis abstraktas žavėjimas, turite atsiversti nurodytą jo pamatinio veiksmažodžio žavėti straipsnį ir perskaityti atitinkamos reikšmės aiškinimą. Kadangi veiksmažodžio žavėti 1-a reikšmė reiškia „burti, kerėti, užkalbėti“, tai daiktavardžio žavėjimas 1-a reikšmė yra „būrimas, kerėjimas, užkalbėjimas“. Vardažodinio abstrakto žavumas straipsnis rodyklės ženklu yra susietas su būdvardžio žavus, žavi straipsniu. Kadangi žavus, žavi reiškia „kuris žavi, traukia, jaudina“, tai galima suvokti, kad žavumas yra „savybė žavėti, traukti, jaudinti“, kitaip sakant „patrauklumas“.
Pav. 2.67. Veiksmažodinio daiktavardžio žavėjimas straipsnis. 1-a reikšmė rodyklės ženklu susieta su 1 žavėti 1-a reikšme. Daiktavardžio žavėjimas 1-a reikšmė yra „būrimas, kerėjimas, užkalbėjimas“.
Stilistinės pažymos žodyne duodamos tik tiems žodžiams, jų reikšmėms, posakiams, kurių stilistinis pobūdis yra ryškesnis, nusistovėjęs kalboje. Pažyma šnek. žymimi bendrinės šnekamosios kalbos stiliui būdingi žodžiai.
Pažyma kng. žymimi knyginiai žodžiai, jų reikšmės ar posakiai, plačiau neįsigalėję kalboje, dažnai savo daryba ar reikšme svetimi jai. Žodis, jo reikšmė, posakis, vartojamas tik tautosakoje, žymimas pažyma flk. Norint konkrečai parodyti, iš kokio tautosakos žanro yra paimtas žodis, jo reikšmė, posakis ar sakinys, vartojamos tokios pažymos: d. – liaudies daina, dainos žodis; ms. – mįslės žodis; ps. – pasaka, pasakos žodis; pat. – patarlė; prž. – priežodis; brt. – burtai, burtažodis; priet. – prietaras; rd. – rauda, raudos žodis. Vartojamos pažymos, rodančios istorinį žodžio pobūdį: psn. – pasenęs, retai vartojamas dabartinėje lietuvių kalboje žodis, jo reikšmė, posakis ar žodžio forma.
Neologizmais (neol.) laikomi naujai atsiradę kuriuo nors laiku ir neprigiję bendrinėje kalboje žodžiai, jų reikšmė; istorizmais (istor.) – žodžiai, kurie žymi praeities daiktus, reiškinius, sąvokas.
„Lietuvių kalbos žodyno“ elektroninio varianto 1-ame ir 2-ame leidime vartojama nauja pažyma sov. – sovietinė realija, sovietizmas. Ja žymimi sovietines realijas atspindintys žodžiai, žodžių reikšmės, reikšmės atspalviai, iliustraciniai pavyzdžiai.
Pav. 2.73. Daiktavardžio armija straipsnis su sovietines realijas atspindinčiais iliustraciniais pavyzdžiais.
Vartojamos pažymos, parodančios emocinį ekspresinį žodžio, jo reikšmės ar posakio atspalvį: euf. – eufemizmas – žodis, jo reikšmė ar posakis, vartojamas kaip pakaitas nepadoriam, šiurkščiam žodžiui ar posakiui; fam. – familiarus, familiariai; iron. – ironiškas, ironiškai; keik. – keikiamasis, keikiamai; malon. – maloninis, maloniai; menk. – menkinamasis, menkinamai; vk. – vaikų kalbos žodis; vlg. – vulgarizmas, vulgariai – bendrinei kalbai neteiktinas storžieviškas žodis, jo reikšmė, posakis.
Pav. 2.74. Daiktavardžio kiaulė straipsnio dalis. 2-ai reikšmei yra būdingas menkinamasis atspalvis.
Žodyne vartojamos pažymos, parodančios specialią mokslo, meno, technikos ar kitokią sritį, kurioje vartojamas žodis, pvz.: min. – mineralogija, mit. – mitologija, muz. – muzika, polit. – politika, prek. – prekyba, psich. – psichologija, sport. – sportas, teatr. – teatras, tech. – technika, teis. – teisė, vtr. – veterinarija, zool. – zoologija ir kt. (žr. skyrelį Pažymos).
Straipsnio gale po ◊ (rombo) ženklo yra pateikti frazeologizmai su reikšmių aiškinimais ir pavyzdžiais.
Smulkiosios tautosakos pavyzdžiai – palyginimai, patarlės, priežodžiai, mįslės – pateikiami po ^ (stogelio) ženklo.
